Švyturiai

Suurupi aukštutinis švyturys

Koordinatės: 59°27.813' N/24°22.818' E
Šviesos sektorius: balta 0°- 360°
Statybos ir rekonstrukcijos metai: 1760 m., 1951 m.,1998 m.
Šviesos matomumo diapazonas: 12 mylių
Švyturio aukštis nuo pagrindo: 22 m
Šviesos aukštis virš jūros lygio: 68 m
Šviesos savybės: 15 sek. (1.5+4.5+4.5+4.5)

1759 metais kontradmirolas Mordvinovas pasiūlė Admiraliteto kolegijai pastatyti švyturį Suurupi pusiasalyje. 1760 metais pradėjęs veikti švyturys turbūt naudojo atvirą liepsną. XIX a. pabaigoje pastatytos gyvenamosios patalpos, pirtis, patalpa aliejaus laikymui, rūsys ir tvartas. Kompleksas buvo apsuptas kalkakmenio tvoros ant aukšto pagrindo. II Pasaulinio karo metu, traukiantis vokiečių kariuomenei, buvo sugriautas švyturio prižiūrėtojo namas. Švyturys išliko, tačiau jam reikėjo kapitalinio remonto. 1951 metais švyturys buvo rekonstruotas į 22 metrų aukščio bokštą su šiek tiek pakeista forma. Komplekse pastatytas naujas pastatas generatoriams, o vietoj sugriauto namo pastatytas naujas. 1998 metais švyturyje atsirado nauja vieta žibintui. Be to, buvo atnaujinti apšvietimo įrengimai. 2011 metais ant žibinto įrangos stogo buvo įrengtas naujas LED apšvietimo įtaisas, todėl šviesos aukštis padidėjo 2 metrais. Pasiekus 360⁰ laipsnių matomumą, pašalinta šviesos kryptis.

Žemutinis Suurupi švyturys

Koordinatės: 59°28.300' N/24°24.993' E
Šviesos sektorius: balta 242.5°- 250.5°
Statybos ir rekonstrukcijos metai: 1859 m., 1885 m.,1998 m.
Šviesos matomumo diapazonas: 11 mylių
Švyturio aukštis nuo pagrindo: 15 m
Šviesos aukštis virš jūros lygio: 18 m
Šviesos savybės: 3 sek. (1,5+1,5)

XIX a. viduryje jūreiviai nuolat skųsdavosi prasta navigacinių įrenginių būkle Rusijos vandenyse. 1859 metais 2245 m nuo aukštutinio švyturio buvo pastatytas medinis Suurupi švyturys. Kartu su akmeniniu aukštutiniu švyturiu jie sudaro norimą 246,5⁰ kampą, rodantį kelią išplaukiantiems iš Talino įlankos laivams tarp Naissaar ir Vahemadal salų, plaukiant į vakarus Suomijos įlankos link. 1863 metais rytinė siena buvo nudažyta baltai, šoninės ir galinė sienos – geltonai, o stogas – raudonai. Prie bokšto buvo pastatytas švyturio prižiūrėtojo namas, svirnas ir šulinys. 1888 metais atnaujintas medinis klojinys, o visos šoninės sienos nudažytos balta spalva. Komplekse buvo pastatyta ir akmeninė klėtis žibalui. 1911 metais pastatytas dar vienas naujas medinis namas. 1967 metais švyturiui pradėta tiekti elektros energija ir jis buvo sinchronizuotas su aukštutiniu švyturiu. Žemutinis Suurupi švyturys yra vienas iš šimto veikiančių istorinių švyturių, priklausančių Tarptautinei jūrų navigacijos įrenginių ir švyturių administracijų asociacijai (IALA). Visas kompleksas yra valstybės saugomas kultūros paveldas.

Suurupi sirena ir locmanų stotis

Žiemos ir pavasario naktimis Estijos jūrose dažnai susidaro rūkas. Prasto matomumo sąlygomis ar esant rūkui, jūreiviai būdavo perspėjami rūko signalais, kurie padėdavo jiems orientuotis. Tokiais atvejais švyturio įgula pradėdavo skambinti varpu tam tikrais laiko tarpas, vėliau pradėta naudoti sirena. Suurupi žemutinis švyturys ir Ninamaa stoties sirena, kuri buvo 1500 m nuo viršutinio švyturio Ninamaa iškyšulio, kur 1898 metais buvo pastatytas visas sirenos ir aptarnavimo pastatų kompleksas, buvo valdomi iš aukštutinio švyturio. Šiandien iš sirenos komplekso yra išlikusios tik gyvenamosios patalpos, pirtis ir pakreiptas nautofono stiebas. Kiekvienais metais Ninamaa iškyšulyje kovojama su jūros audromis, o istoriniams kompleksams gresia išnykimas. Buvusiame Petro Didžiojo karinės tvirtovės sausumos diviziono karininkų kazino pastate prieš II Pasaulinį karą buvo įsikūrusi locmanų stotis, kuri daugiausiai aptarnaudavo į Talino uostus užklydusius laivus. Locmanų stoties prieplauka buvo šiaurės rytuose nuo aukštutinio švyturio, o stebėjimo punktas įrengtas prie aukštutinio švyturio.

1918 metais po karo Estijos Respublika paveldėjo pakrantes, nusėtas minų laukų, kuriuose tik siauri laivybos maršrutai buvo išvalyti nuo minų. Šiuose vandenyse buvo neįmanoma plaukioti be locmanų pagalbos. Locmanų aptarnavimu turėjo pasirūpinti Locmanų, švyturių ir pagalbos jūroje valdyba. Po Nepriklausomybės karo daugelio valstybinių locmanų veikla buvo sustabdyta, o vietoj jų atsirado privatūs locmanai. 1992 metais Taline buvo įkurta Suurupi Jūros locmanų draugija, kuri 1926 metais pakeitė pavadinimą į Estijos locmanų draugiją. 1934 metais daugiausia locmanų telkėsi Suurupi locmanų stotyje, kuri buvo įkurta šalia buvusio Petro Didžiojo karinės tvirtovės sausumos diviziono karininkų kazino, o tiltelis įrengtas šiaurės rytuose nuo aukštutinio Rannaküla švyturio. Locmanas vesdavo iš Talino plaukiantį laivą iki Suurupi plūduro, kurį pasiekus jis išlipdavo. Laivui išplaukiant iš Talino, locmanų stotyje buvo paimamas vienas locmanas, kuris vesdavo laivą Talino link. Locmanų stotis veikė iki 1940 metų.